Aponogeton madagascariensis (Madagaskaro aponogetonas)

1803 metais pirmasis šį augalą iš Madagaskaro aprašė prancūzų botanikas Charles-François Brisseau de Mirbel. Botanikas aprašė jį kaip Uvirandra madagascariensis, naudodamas genties pavadinimui vietos malgašų kalba tariamą augalo vardą. 1805 metais augalas vėl buvo aprašytas, tačiau jau kaip Hydrogeton fenestralis (tinklinis), o 1816 metais - jau kaip Ouvirandra fenestralis. O jau po to ilgam laikui buvo užtvirtintas kitas pavadinimas, kuris daugeliui mėgėjų yra žinomas kaip Aponogeton fenestralis. 1968 metais Aponogetonaceae šeimos žinovas, olandų botanikas Heinrich Wilhelm Eduard (Harry) van Bruggen surado pirmąjį aprašymą ir grąžino teisingumą, suteikdamas augalui pirminį rūšies pavadinimą. Ir uvirandra tapo žinoma kaip Aponogeton madagascariensis.
Madagaskaro aponogetono pavadinimu egzistuoja faktiškai ne vienas, o visa grupė augalų. H. V. E. van Bruggen savo monografijoje 1985 metais šiam augalui suteikė 11 sinonimų ir aprašė tris dažniausiai Europoje sutinkamas šio augalo formas:
  1.  Aponogeton madagascariensis var. henkelianus
  2. Aponogeton madagascariensis var. major
  3. Aponogeton madagascariensis var. madagascariensis
Aponogeton madagascariensis (siauralapis)

Sąlyginai Aponogeton madagascariensis augalai gali būti suskirstyti į dvi grupes:
  1. Siauralapiai
  2. Plačialapiai
Šios dvi grupės nepereina viena į kitą, tačiau jų viduje taip pat būna skirtingų tipų. Kiekvienoje grupėje yra augalų, kurie skiriasi lapų dydžiu, kurio ilgis gali būti nuo 3 cm iki 1 metro. Tolesnis skirstymas pagal augalo formą, lapo ląstelių dydį ir formą, lapų spalvą, gumbų (šakniastiebių) formų įvairovę padidina Aponogeton madagascariensis formų skaičių iki tokio, kuris yra daug kartų didesnis, nei tas, kurį nurodė olandų botanikas. Juolab, kad visi šie aprašyti skirtumai yra paveldimi ir auginant augalus mėgėjų akvariumuose. Tačiau žiedai visų šių augalų yra vienodi, chromosomų rinkinys taip pat identiškas - 78. Atrodytų, jei generaciniai ir chromosomų duomenys yra vienodi, tai mes susiduriame su ta pačia rūšimi, o lapų skirtumai tėra laikinas reiškinys, priklausantis nuo sąlygų. Iš tiesų, skylutės tarp lapo gyslų gali būti skirtingų formų, o taip pat jų gali ir visai nebūti. Pačių gyslų išsidėstymas lapuose taip pat nėra vienodas. Siauralapių formų įvairovė yra didelė. Yra siauralapė forma, kurios langeliai - skylutės tarp gyslų yra daugiau ar mažiau taisyklingos konfigūracijos, nors ir aiškiai matomas gyslų struktūros pokytis skirtinguose lapuose. Tačiau yra ir tokių siauralapių formų, kurių lapų langeliai visada ovalo formos. Galiausiai yra dar viena siauralapė forma su labai retu lapo tinklu.
Aponogeton madagascariensis (plačialapis)

Nevienodi ir plačialapiai aponogetonai. Kai kurių iš jų langeliai taip pat netaisyklingos formos. Tikriausiai viena iš gražiausių uvirandros formų galima laikyti plačialapį augalą vienodomis taisyklingomis skylutėmis. Šios uvirandros stebėtinai tikslus ir vienodas lapų plonų gyslų išsidėstymas, o kitas labai svarbus požymis - ilgas cilindro formos šakniastiebis su akutėmis, iš kurių gali vystytis dukteriniai augalai. Kitų formų uvirandros turi bulvės pavidalo šakniastiebius.
Šio augalo paplitimas – Madagaskaras ir Komorų salos. Ir niekur kitur planetoje augalas nėra sutinkamas, ir niekur kitur daugiau gamta nepakartojo tokios nepaprastos lapo konstrukcijos. Aponogeton madagascariensis lapai yra unikalūs – panašūs į nėrinius su daugybe skylučių. Kitų rūšių aponogetonai paplitę plačiau – Afrikoje, Pietryčių Azijoje ir Australijoje. Kai kurios rūšys jau aklimatizavosi Italijos, Ispanijos ir Pietų Prancūzijos vandens telkiniuose. O kadaise, sprendžiant pagal atspaudus rastus ant uolų, aponogetonai buvo paplitę ir Centrinėje Azijoje.
Uvirandra auga ir srauniuose upeliuose, ir lėtai tekančiose upėse, ir net stovinčiame vandenyje, tiek apšviestose saulės vietose, tiek pavėsyje. Augalas randamas arti jūros pakrančių lygumų ir net kalnuose apie 1800 metrų virš jūros lygio. Vandens temperatūra svyruoja nuo 18 iki 26° C, pH nuo 5,0 iki 7,3. Tačiau vandens kietumas visur, kur auga uvirandra, yra ne didesnis kaip 1,2°. Gruntas, kuriame auga madagaskaro aponogetonas – neutralus bazaltas, arba klintis, lengvai išskirianti kietumo druskas.
Augalas žydi gimtinėje ištisus metus. Žiedai varpos formos, žiedlapiai švelniai alyvinės spalvos, o dulkelės ant kuokelio – ryškiai geltonos. Alyvinės ir geltonos spalvos derinys labai gražus. Varpučių ant vaiskočio gali būti keletas – dvi, trys, keturios. Stovinčiame ir lėtai tekančiame vandens telkinyje žiedkotis kartais pasiekia pusės metro ilgį ir žiedas išlenda virš vandens. Srauniose upėse žiedkotis negali atsispirti srovei ir žiedas lieka po vandeniu. Tačiau augalas prisitaikė ir tokiomis sąlygomis sėklos subrandinamos po vandeniu. Šis reiškinys yra vadinamas apomiksija ir yra būdingas keletui rūšių aponogetonų augančių srauniose upėse.
Senose akvariumistikos knygose rašoma, kad gruntą, kuriame sodinsime uvirandrą, sudaro velėninės žemės ir durpių mišinys, į kurį dar pridėta truputis praplauto upės smėlio. ¾ šio mišinio pilama į vazoną, o ant viršaus ¼ storio sluoksniu pilamas gerai praplautas upės smėlis, arba, dar geriau – žvyras. Šitokį mišinį reikia paruošti, kai augalai sodinami vazonuose, tačiau tokio substrato naudojimas bendrame akvariume gali baigtis visiška akvariumo ekosistemos katastrofa. Taigi, sodinant madagaskaro aponogetoną vazonuose, kad augalas aktyvaus augimo laikotarpiu sukauptų pakankamai daug maistingų medžiagų gumbuose, reikia maistingo grunto. Gumbų nereikia giliai įkasti, dalis šakniastiebio turi likti virš substrato. Besivystančios šaknys pačios traukia gumbus į gruntą.
Skylėtasis aponogetonas turi poilsio periodus, kai augalas numeta lapus. Poilsio laikotarpiu šakniastiebiui negalima leisti išdžiūti. Po tam tikro laiko augalas atgyja ir ima leisti naujus lapus. Jei augimo sąlygos yra optimalios, uvirandra gali augti keletą metų be poilsio periodų. Jei madagaskaro aponogetonas nėra aprūpintas tinkamu CO2 kiekiu, bei maistinėmis medžiagomis, jo šakniastiebis iš pradžių gali išleisti kelis sveikus lapus, tačiau labai greitai bus išnaudotos maistinių medžiagų atsargos, sukauptos šakniastiebyje ir augimas bei vystymasis sustos. Normaliam uvirandros augimui reikia papildomo CO2 maitinimo, o taip pat reikalingas atsargus makroelementų, bei mikroelementų papildomas panaudojimas. Lapų vystymosi periodu reikėtų papildomai duoti įvairių pošakninių priedų, įskaitant mineralines trąšas ir molį. Aponogeton madagascariensis ypač jautrus geležies trūkumui vandenyje.
Uvirandra auga 20 – 25° C temperatūroje. Augalas jaučiasi geriau, kai vandens temperatūra neviršija maždaug 24° C. Didesnė temperatūra, esant nepakankamam apšvietimui gali sulėtinti augimą. Vėsiame vandenyje, kur gyvybiniai organizmo procesai sulėtėję, uvirandrai papildomai nereikia duoti CO2. Jei augalas auginamas šiltame vandenyje, jį geriau papildomai maitinti angliarūgšte.
Vanduo gali būti minkštas, arba vidutinio kietumo. Geriausia, kai vandens kietumas yra 4 – 5°. Norint auginti augalą kietesniame vandentiekio vandenyje, reikia jį pratinti prie tokių sąlygų palaipsniui, pradžioje minkštinant vandenį. Visas perėjimo ciklas prie kieto vandens atliekamas lėtai, per kelis augalo poilsio periodus. Auginant uvirandrą vidutinio kietumo vandenyje, angliarūgštės naudojimas yra tiesiog būtinas.
Madagaskaro aponogetonui patinka išsklaidytos šviesos gausa. Augalas turėtų būti tokioje vietoje, kur yra daug šviesos, tačiau nėra tiesioginių saulės spindulių. Po juo galima sodinti kitus žemaūgius augalus, todėl, kad jis praktiškai nieko neužstoja. Kitų augalų šaknų buvimas tame pačiame substrate, veikia teigiamai, tačiau būtų gerai, kai šie „kaimynai“ neužstotų pačios uvirandros. Mažos, kompaktiškos kriptokorinų rūšys, gerai tinka bendram auginimui. Geriau prieš tai sodinti „kaimyninius“ augalus, o jau po to įsodinti madagaskaro aponogetoną, kurio šakniastiebis neturėtų būti visas paslėptas grunte.
Uvirandros laikymas ir dauginimas daugelyje literatūros šaltinių aprašomas kaip sudėtingas. Iš tiesų su tuo negalima sutikti, bent jau nepabandžius pačiam užauginti šį aponogetoną. Jeigu augalas bus įsigytas vegetacijos periodu, jis gali skausmingai pakelti persodinimą – visos šaknys nupus, o šakniagumbis sukaups per mažai maistinių medžiagų. Toliau toks augalas gali ir nebeatnaujinti augimo po ramybės periodo. Madagaskaro aponogetonai daug dažniau gaunami kaip ramybės būsenoje esantys šakniagumbiai. Jei įsigyjama kelis tokius šakniagumbius, šansai turėti normalų augalą išauga. Tačiau jei tik vienas, tai su vienoda tikimybe, kad jis gali būti normalus, išsekintas, arba miręs. Štai čia ir gimsta mitas apie sudėtingą uvirandros auginimą. Paprastai tas akvariumistas, kuris įsigyja ne mažiau, kaip penkis šakniagumbius yra apdraustas nuo nemalonių netikėtumų.
Aponogeton madagascariensis var. henkelianus

Var. henkelianus turi plačius lapus. Žiedai yra savidulkiai ir gali būti apdulkinami akvariume teptuko pagalba. Tokiu būdu galima gauti gyvybingų sėklų. Henkelianus forma turi gana nereguliarią lapų langelių fenestraciją, t.y. lapo gyslų tinklas yra netaisyklingos formos. Tai gana kompaktiškas augalas, galintis augti vidutinio dydžio akvariume.
Aponogeton madagascariensis var. major

Var. major yra kita plačialapė forma, kurios lapų tinklo akutės yra beveik taisyklingos stačiakampio formos. Tai taip pat nėra labai didelis augalas, kurį galima auginti vidutinio dydžio akvariume. Var. major formai taip pat būdinga savidulka. Žiedus atsargiai galima apdulkinti teptuku ir sulaukti pilnai susiformavusių sėklų, iš kurių galima užsiauginti naujų augalų. Sėklos, yra padengtos mėsingu, vandeniui nelaidžiu apvalkalu. Tai leidžia joms plaukioti vieną, dvi dienas, kol apvalkalas sutrūksta. Sutrūkus apvalkalui sėkla leidžiasi į dugną ir iš karto bando įsitvirtinti giliau dirvoje. Jauniems sodinukams reikalingas kvarcinis smėlis, sumaišytas su trupučiu dirvožemio, kad gautumėme taip vadinamą „nešvarų“ smėlį. Jei sodinukams bus sudarytos geros augimo sąlygos, po trijų ar keturių mėnesių jų lapai gali siekti 10 cm, o svogūnėliai būna daugiau nei 1 cm skersmens. Tokio dydžio augalai jau gali būti persodinti į naują vietą.
Aponogeton madagascariensis var. madagascariensis

Var. madagascariensis yra gana didelis augalas siauresniais lapais, kurie gali siekti iki 1 m. ilgio, įskaitant ir kotelį. Augalo lapų audinys tarp gyslų visiškai neišnyksta, o tinklo gardelės turi ovalo formą. Šios formos žiedai paprastai būna rausvos arba violetinės spalvos, penkiais spygliais, kuriems jau nebūdinga savidulka. Var. madagascariensis žiedkočių skersmuo gali siekti iki 1,5 cm. Jei augalas auga tinkamomis jam sąlygomis, jis užauga iki įspūdingų gabaritų ir tampa per didelis mažesniems nei 500 litrų akvariumams. Aponogeton madagascariensis var. madagascariensis labiau tinkami auginti dideliuose vandens telkiniuose.